Tikėtina, šiandien ne vieną nustebintų teiginys, kad rugpjūčiui tik einant į pabaigą ir dar neprasidėjus naujiems mokslo metams, Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) vyksta įtemptas darbymetis. Ir tai tikra tiesa. Mat viena nuo studijų proceso neatsiejamų šios aukštosios mokyklos grandžių – mokomojo ūkio veikla. Ir šiame ūkyje kaip ir visoje šalyje dabar imamas javų derlius.
Apie tai, kokios šio ūkio šeimininkų nuostatos galėtų būti sektinas pavyzdys kitiems Lietuvos ūkininkams, kokios čia diegiamos inovacijos turint puikias galimybes aktyviai bendradarbiauti su mokslu, pasakoja VšĮ „Aleksandro Stulginskio universiteto Mokomasis ūkis“ vadovas Vladas Kurutis.
ASU Mokomasis ūkis valdo 430 ha žemės bei turi galvijų fermą. Sakytum, tai ir yra tas „paketas“, kurio link ekonomistai suka Lietuvos žemdirbius, ragindami vystyti mišrios, t.y. augalininkystės ir gyvulininkystės krypties ūkius. Jūsų akimis, kokią praktinę naudą tai teikia?
Šią naudą įžvelgė dar mūsų proseneliai, ūkius kūrę ne tik sau, bet ir savo vaikams bei anūkams. Esame viešoji įstaiga prie universiteto, taigi visiškai išsilaikome patys, o norėdami investuoti, privalome dirbti Augalininkystė ir gyvulininkystė yra tarsi du susisiekiantys indai, maitinantys vienas kitą. Tarkime, katastrofiškai kritus pieno supirkimo kainoms, gyvenome iš augalininkystės pajamų, tačiau gyvulininkystės šaka net tuo metu teikė ūkio laukams naudingiausią produktą – galvijų mėšlą. Nes mūsų nuostata šiuo atveju vienareikšmė: nė vienam Lietuvos ūkininkui šiandien nevalia galvoti apie pelną tik trumpuoju periodu, alinant žemę vien mineralinėmis trąšomis. To mokome ir gamybinę praktiką pas mus atliekančius studentus.
Ekonomistai nuolat kritikuoja situaciją Lietuvos grūdininkystės sektoriuje, nes esą pašarinių ir maistinių grūdų eksportas nesukuria tokios pridėtinės vertės, kokią galėtų sukurti. Jūs grūdinius ir daugiametes žoles auginate kaip sėklinę medžiagą kitiems ūkiams bei savo ūkio galvijų pašarams. Ar tai ir būtų pažangus modelis?
Be abejo, tikslingiausia grūdus „perleisti“ per gyvulio organizmą ir pagaminti galutinį produktą. Deja, šiuo metu Lietuvoje gerokai lengviau gyvena augalininkystės krypties ūkiai. Tačiau mes stengiamės rodyti pavyzdį, juolab kad ASU mokosi ne tik būsimieji agronomai bei žemės ūkio inžinieriai, bet ir sumaniosios gyvulininkystės specialistai.
O sėklininkystė taip pat turi nišą rinkoje. Tačiau tai nėra visiškai paprasta veikla – esame specializuotas bei šiam darbui sertifikuotas ūkis. Patys iš augalų selekcijos centrų perkame elitinės klasės sėklą, ją sėjame, o vėliau laukuose pasėlį netgi ravime, nes sėklai skirtoje produkcijoje priemaišų neturi būti. Pavyzdžiui, kviečiuose – pavienių kvietrugių grūdų. Tačiau įdėtas triūsas atsiperka. Be abejo, augintojai gali pasėlių sėklos įsigyti ir užsienyje. Tačiau mūsiškės veislės yra ištirtos, aprobuotos, pritaikytos Lietuvos klimato sąlygoms. Racionaliausia javų sėklą ūkininkams rinktis atsižvelgiant į derliaus subrendimo laiką, kad viso jo netektų nuiminėti vienu metu, todėl tikslinga auginti dalį ankstyvųjų, dalį – vėlyvesnių veislių. Nes stebuklo, kad viena veislė už kitą būtų labai derlingesnė, deja, nėra. Tačiau labai svarbu, kad sėklinė medžiaga būtų kokybiškai paruošta. Stengiamės tai ir daryti.
Imate 8 ha/t kviečių, 7 t/ha avižų derlių. Tai išties geri rezultatai. Kaip jų pasiekiate, jei, kaip teigiate, mineralinėmis trąšomis pernelyg nesižavite?
Mūsų stiprioji pusė – aštuonlaukė sėjomaina. Tvirtai laikomės taisyklės du laukus kasmet patręšti mėšlu. Taigi kas ketveri metai jo gauna visi laukai, o ekologinis sektorius dargi dažniau – kas treji metai. Tai mūsų dirvožemyje didina humuso kiekį, kartu gerėja ir cheminių medžiagų pasisavinimas. Tačiau apie aukštąsias technologijas bei modernias chemines trąšas galima galvoti tik tada, kai dirvožemis yra periodiškai pamaitinamas aukštos kokybės organinėmis trąšomis. Atliekame dirvožemio tyrimus ir matome, kad jo būklė mūsų ūkyje yra tikrai gera.
Mėšlo perteklius dirvožemiui bei galutinės produkcijos kokybei irgi kenktų, todėl esame atlikę eksperimentus ir nustatę, kad optimalus mėšlo kiekis – 30 – 40 t/ha. Rekomenduotume tokios normos laikytis ir kitiems ūkininkams.
Turite ir nemažą 430 „galvų“ galvijų ūkį. Iš jų – per 160 melžiamų karvių. Kokių inovatyvių dalykų esate įdiegę jame? Ką gaminate ir kaip produkciją realizuojate?
Pastaraisiais metais galvijininkystę vystome trimis kryptimis – veislininkystės, pieno bei mėsos gamybos. Pradėjome auginti mėsinių veislių galvijus mišrūnus, kadangi ASU veikia modernus Gyvulininkystės selekcijos, veislinės vertės nustatymo ir sklaidos centras bei turime puikias galimybes ištirti gaminamos jautienos kokybinius parametrus. Realizuojame 12 – 14 mėn. bulių mėsą – Vakarų Europoje itin populiarią „rožinę jautieną“. Dalis mūsų pirkėjų yra pati ASU bendruomenė bei aplinkinių gyvenviečių gyventojai. Gaminamą pieną parduodame AB „Marijampolės konservai“. Tačiau tiekiame jo ir savai bendruomenei. Pastebime, kad natūralų lietuvišką pieną ypač pamėgsta ASU besimokantys studentai užsieniečiai.
Sakyčiau, kad vienas inovatyvių sprendimų mūsų galvijininkystės sektoriuje – kviečių, avižų ir kitokių kultūrų želmenų auginimas pieninių karvių racionui žiemą papildyti. Tam turime specialią laboratoriją. Želmenys sėkmingai pakeičia apie pusę brangių koncentruotųjų pašarų normos. Taigi nauda dviguba: ir sutaupome, ir gerėja gyvulių sveikatingumas. Iš 1 kg grūdų išauga apie 5 kg želmenų masės.
Ateityje esame numatę pieno fermoje įdiegti du robotus, nes šiuo metu sumaniosios gyvulininkystės programoje studijuojantys studentai turi vykti į juos jau įdiegusius kitus šalies ūkius. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pačiam užsienyje yra tekę lankytis visiškai robotizuotose fermose, kuriose laikoma iki 2 tūkst. melžiamų karvių ir, sakyčiau, sentimentų gyvuliui ten labai mažai. O juk karvė yra gyvas padaras, kuriam reikia žmogaus dėmesio. Mes esame įdiegę modernias šėrimo technologijas ir tendem tipo melžimo aikštelę, tik melžimo aparatą karvei ant tešmens uždeda ne robotas, o melžėja. Lankytojai kartais klausia, kodėl mūsų melžiamos karvės „su skambaliukais ant kaklo“ kaip Alpėse. Iš tiesų tai elektroniniai ekspanderiai, kurie karvei prisiartinus prie šėryklos signalizuoja, kiek ir kokių pašaro papildų konkreti augintinė yra „nusipelniusi“.
Turėtume ir dar ambicingesnę idėją ateityje ASU teritorijoje, kurioje kasmet vyksta tarptautinės žemės ūkio parodos, sukurti šiltnamio efekto kontrolės centrą, kitaip tariant, pavyzdinę robotizuotą galvijų fermą su kontroliuojamu CO2 išmetimo lygiu, mėšlą panaudojant biodujų generatoriui, kuris gamintų elektrą ir šilumą.
Vykdote ūkinę veiklą, užsiimate eksperimentais, priimate ekskursijas. Akivaizdu, kad visam tam reikia nemažo būrio darbuotojų. Kokį vaidmenį Jūsų ūkyje atlieka ASU studentai?
Nebūtume mokomasis ūkis, jei nediegtume naujovių. Ir visam tam, be abejo, reikalingi žmonės. Anksčiau ASU studentai pas mus atlikinėdavo gamybines praktikas, buvo talkininkai bei veiklos stebėtojai. Todėl šiandien bene labiausiai džiaugiuosi tuo, kad pasitvirtino praktika ASU studentus įdarbinti etatiniais darbuotojais. Merginos studentės mokomajame ūkyje sėkmingai dirba melžėjomis, vaikinai studentai – sėklinės produkcijos ruošimo sandėlyje. Ir visi jie gauna tikrai didesnį nei minimalų mėnesinį atlyginimą. Neabejoju, kad iš šių jaunuolių išaugs labai geri žemės ūkio specialistai.
Aleksandro Stulginskio universiteto informacija
