Katedros bokštas nušviestas raudona šviesa, kad primintų mums apie persekiojamus krikščionis. 2018 m. kovo 26 d.
Vakar Vilniuje ir Kaune buvo prisiminti visame pasaulyje persekiojami krikščionys. Būtent todėl raudona spalva buvo nušviesti pastatai ir paminklai, Vilniuje – Kryžių kalnas, katedros bokštas bei Seimo rūmai, Kaune – prisikėlimo bažnyčia, o taip pat dvi krikščionių katedros Homso mieste Sirijoje.
Seimo rūmuose taip pat vyko konferencija „Krikščionių kalvarijos. Persekiojami krikščionys liudija“, kurioje kalbėjo ir dvasininkai, ir Seimo nariai, ir svečiai iš Sirijos bei Irako, kurie liudijo apie krikščionių išgyvenamus baisumus. Šiandien šios bendruomenės prašo Vakarų valstybių pagalbos. Atsiliepti yra kiekvieno krikščionio pareiga, nes, kaip sakė arkivyskupas Gintaras Grušas, pradėdamas savo kalbą: „nėra jokio „jie“ ir „mes“, esame tokie patys žmonės, tokie patys krikščionys“.
Siūlome skaityti šioje konferencijoje arkivyskupo Gintaro Grušo sakytą kalbą.
Prieš 25-erius metus atskridęs į Lietuvą šventasis Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste pasveikino mūsų šalį tokiais žodžiais: „Lietuva – tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri [...] yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva visada stengėsi paliudyti savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė“.
Mažiau nei už kilometro nuo salės, kurioje esame susirinkę, yra buvęs KGB kalėjimas, kurio rūsiuose kentėjo dėl tikėjimo persekiojami Lietuvos žmonės. Čia kurį laiką kalėjo ir vyskupas kankinys palaimintasis Teofilius Matulionis. Tuose rūsiuose kalėjo ir vyskupas Mečislovas Reinys, o vyskupas Vincentas Borisevičius čia buvo nužudytas. Ta vieta mums turi panašią simbolinę reikšmę kaip Romai Koliziejus – tai atminties vieta, kankinystės vieta.
Ji primena, kad dar neseniai žmonės Lietuvoje buvo žiauriai persekiojami dėl tikėjimo taip, kaip šiandien krikščionys yra persekiojami Kinijoje, Eritrėjoje, Irake, Nigerijoje, Šiaurės Korėjoje, Pakistane, Saudo Arabijoje, Sudane, Sirijoje ir kituose kraštuose visame pasaulyje.
Ruošdamasis šiai konferencijai atsiverčiau Lietuvos partizanų laišką Šventajam Tėvui, kurį jie parašė 1947-tais metais. Iš partizanų bunkerio Šventąjį Tėvą pasiekė šie žodžiai: „Mes dažnai klausiame, kur dingo kultūringo pasaulio tautos, kur yra šimtai milijonų pasaulio krikščionių? Ar nebėra pasaulyje teisybės mylėtojų, Didžių Žmonių? Ar jie nežino, kaip broliai ir seserys krikščionys yra naikinami? Ar pasaulio krikščionys užsnūdo apgaulingu suraminimo miegu [...]?“
Šie mūsų brolių partizanų klausimai šiandien skamba mums. Šiais žodžiais šiandien kiti pasaulyje persekiojami krikščionys šaukiasi mūsų pagalbos, solidarumo, maldos, mūsų balso, kuris kalbėtų jų vardu laisvajame pasaulyje, kaip dar visai neseniai mes patys šaukiamės kitų solidarumo ir pagalbos.
Galvoju apie Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjus, jų tikslą – kad žinia apie persekiojamus krikščionis pasiektų laisvąjį pasaulį. Šiuo metu kitur yra rašoma tokia Kronika apie tai, kaip draudžiama mokyti krikščionių tikėjimo, apie grobiamus, žudomus, kalinamus žmones, nesutinkančius išsižadėti tikėjimo, apie krikščionių išmetimą iš namų, darbo, bauginimą, sekimą. Visa tai, ką kažkada patys siekėme pranešti pasauliui, šiandien girdime iš mūsų brolių, kurių liudijimo ką tik klausėme.
Mes esame maža šalis, tačiau turime unikalios patirties, kuri mus įgalina veikti pasaulyje kitų labui. Noriu duoti tris konkrečius pavyzdžius iš mūsų praeities, visi jie nurodo, ką turime daryti šiandien.
Jau minėjau palaimintąjį Teofilių. Taip, jis pats buvo persekiojamas dėl tikėjimo. Tačiau yra ir kita jo gyvenimo pusė. Jis buvo misionierius ir visą gyvenimą troško padėti tiems kraštams, kuriuose krikščionybė buvo naikinama. Grįžęs į Lietuvą po pirmojo kalinimo sovietiniame lageryje jis prašė Šventojo Tėvo, kad išleistų jį atgal į Rusiją, nes ten yra daug tikinčiųjų, kuriems trūksta kunigų, trūksta katechezės, trūksta sakramentų. Lietuvoje jis organizavo plačią akciją, rinkdamas aukas Bažnyčiai Rusijoje. 1941–1942 metais jis surinko apie 80 000 reichsmarkių: siuntė kurijos, parapijos, moksleiviai ir atskiri asmenys. Ir tai karo metu! Iki 1942 m. pabaigos vyskupas Teofilius misijoms Rusijoje užsakė 20 taurių, 20 komuninių, 10 monstrancijų, 20 patenų, 20 komplektų ampulių ir smilkytuvų; buvo siuvami liturginiai drabužiai. Ir vėliau – jau 1944 metais – bažnytinių indų buvo užsakyta už 15 000 reichsmarkių. Moksleiviai rinko aukas ir už jas patys užsakydavo liturginius reikmenis, kuriuos aukojo misijoms Rusijoje. Palaimintasis Teofilius pagalbą suprato labai konkrečiai: kad Bažnyčia persekiojamuose kraštuose išliktų, reikia kunigų, reikia religinės literatūros, maldaknygių gimtąja kalba, reikia religinio ugdymo ir reikia sąlygų teikti žmonėms sakramentus. Tokios konkrečios pagalbos, ne tik liturginių reikmenų, bet ir jų gyvenviečių atstatymo reikia krikščionims Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijos šalyse.
Antras pavyzdys yra iš mano paties gyvenimo. Aš augau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prisimenu, kaip mes, lietuvių jaunimas, ieškojome įvairiausių būdų, kaip skleisti žinią apie okupuotoje Lietuvoje persekiojamą Bažnyčią. Atsimenu, kaip Los Andželo arkivyskupijos religinio ugdymo kongrese, renginys panašau dydžio kaip Vilniaus knygų mugė, kas met tris dienas dalinome žinias apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką bei lageriuose nuteistų tikinčiųjų Nijolės Sadūnaitės, Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko nuotraukų su jų istorijomis. Mes žinojome, kad švietimas ir žinios skleidimas yra svarbus įrankis. Tai yra pradžia bet kokiam veikimui – pradžioje reikia pralaužti tylos ir nežinojimo sieną. Tyla ir nežinojimas yra nepateisinamas laikais, kai žiniai iš vieno pasaulio krašto nukeliauti į kitą reikia tik sekundžių. Tyla ir nežinojimas mūsų laikais yra abejingumas. Su tuo reikia kovoti.
Kaip tik anuomet dirbome su ta pačia organizacija, su kuria dirbame šiandien – „Pagalba stokojančiai Bažnyčiai“. Kurie ir anuomet padėjo skleisti žinią apie Lietuvoje persekiojamus krikščionis.
Ir trečias pavyzdys, kurį Jums noriu pateikti, yra iš Vilniuje gyvenusios šventosios Faustinos gyvenimo. Tiksliau, trečiasis pavyzdys yra pati šventoji Faustina. Ir šį pavyzdį pateikiu ne aš. Jį mums pateikia Jonas Paulius II, kuris per šventosios Faustinos kanonizaciją sakė: „Šiuo veiksmu aš šiandien perduodu žinią naujajam tūkstantmečiui.“
Skelbdamas seserį Faustiną šventąja Jonas Paulius II pabrėžė, kad ši šventoji leido mums išgirsti, ką Jėzus nori pasakyti mūsų laikų vyrams ir moterims. Būtent: „Jėzus sakė seseriai Faustinai: „Žmonija neras taikos, ramybės, kol pasitikėdama neatsigręš į mano gailestingumą“ (iš Jono Pauliaus II pamokslo).
Ir kaip šventoji Faustina atsiliepė į Jėzaus kvietimą nešti pasauliui taiką? Jos atsakymą galima rasti vienoje Faustinos maldoje. Ji sako: „Jei negalėsiu būti gailestinga nei veiksmu, nei žodžiu, visada galiu malda. Malda siekia net ten, kur aš nesiekiu fiziškai“ (Dien. 163). Veiksmu, žodžiu ir malda. Tai būdai, kuriais mes turime būti kartu su tais, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo. Ypač čia, Vilniuje, Gailestingumo mieste, mūsų malda turi šauktis Dievo gailestingumo, kad krikščionių persekiojimas liautųsi, kad atsiverstų tie, kurie neša mirtį, kad būtų paguosti tie, kurie yra persekiojami. Būdami pakraštys mes galime būti centras. Malda mes galime būti gailestingumo centras pasauliui.
